Prieš lygiai šešis šimtus metų Sūduvos kraštas Melno taikos sutartimi buvo visam laikui prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Minint šią svarbią progą, 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais. Nusikelkime į šį savo kultūra ir turtinga virtuve garsėjantį Lietuvos kraštą ir pasidomėkime, kodėl sūduviai – priešingai nei dažnai sakoma – yra vienas vaišingiausių bei svetingiausių regionų Lietuvoje.
Šykštumas Sūduvoje – tik stereotipas
Sūduva, daugeliui geriau žinoma kaip Suvalkija, nuo seno garsėja savo turtinga kultūra ir papročiais. Anot istorikų ir etnologų, šio krašto žmonės visai nepelnytai asocijuojami su šykštumu – jie turi giliai įsišaknijusias vaišingumo tradicijas, o atvykusius svečius ne tik gausiai pamaitins bei patogiai apgyvendins, bet ir įdės lauktuvių išvykstantiems.
„Iki šių dienų mūsų regione išliko gilios svetingumo tradicijos, ypatingai tose šeimose, kur „gaspadinė“ gaminti ne tik privalėjo, bet ir mėgo bei norėjo. Ir tada, ir dabar svečio ar švenčių laukiant, ruošiamasi ir galvojama, kuo ir kaip tu dar gali namiškius ar svečius nustebinti ir pamaloninti“, – tikina Zyplių dvaro virtuvės restorano „Kuchmistrai“ edukatorė Rima Rauktienė.
Pasak jos, vaišingumas Sūduvoje visais laikais buvo svarbus, o didžioji dalis rūpesčių, visgi, nuguldavo ant namų šeimininkės pečių: „Svečių priėmimas labai priklausė nuo „gaspadinės“ gebėjimo viską pagaminti, paruošti, pateikti… Ne veltui yra senas posakis: man nežinant atvykot – o tokį stalą radot. Jei būčiau žinojus, kad atvyksit, tai ne tokį stalą jums būčiau padengus…“
Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius Šakiuose su šeima įsikūrusi R. Rauktienė sako, kad ir ji pati nuolat rūpinasi, jog būtų papuoštas daugiabučio kiemas, suburia kolegas tradicijas puoselėjantiems susitikimams švenčių proga, nevengia palepinti pyragais.
Derlingos žemės lėmė maisto įvairovę
R. Rauktienė pastebi, kad nemaža dalis sostinės inteligentijos narių buvo kilę būtent iš šio krašto, kadangi čia gyveno nemažai pasiturinčių ūkininkų, vėliau išleidusių vaikus į mokslus. Vienas tokių pavyzdžių – signataras Jonas Vailokaitis, kuris rūpinosi ūkininkų ugdymu bei ūkio veiklos gerinimu.
„Kadangi šiame krašte buvo geros, derlingos žemės, be jokios abejonės jos davė, ypač darbštiems žmonėms, ir savojo gėrio. Žmonės užsiaugindavo grūdų, daržovių, prisižiūrėdavo gyvulius“, – atskleidžia edukatorė bei priduria, kad gamtos turtais apdovanotame krašte net valstiečių maistas savo kokybe ir įvairove išsiskyrė iš visų kitų Lietuvos regionų.
Anot R. Rauktienės, iki šių dienų yra likę labai mažai rašytinių šaltinių apie Sūduvos krašto virtuvę, tačiau atidžiai akiai apie juos byloja literatūros šaltinių nuotrupos, vyresnių žmonių pasakojimai ir senieji receptai.
„Derlingos Sūduvos žemės lėmė, kad senojoje gastronomijoje dominavo žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, rūkyta mėsa. Ir tas gero maisto turėjimas formavo, tikėtina, ir patį požiūrį bei elgesį su maistu – juo dalintis, juo vaišinti kitus. O jei jau turi gero maisto, tai dar patį geriausią atrinkti ir šventėms ar garbiam svečiui patiekti – tai buvo kiekvienos „gaspadinės“ garbės reikalas“, – teigia ji.
R. Rauktienė pasakoja ir apie įmantresnius Sūduvos krašto šeimininkių patiekalus, kuriems įkvėpimo dažnai semtasi iš europietiškos dvaro virtuvės „Senos „gaspadinės“ pasakoja apie zrazus, kuriuose buvo įsukti pakepinti su morkomis ir svogūniukais, lašinukai ir virti kiaušiniai. Rūkytos mėsos dešrelės su troškintais raugintais kopūstais, įdaryta kopūsto galva, virtiniai su mėsa, o vasarą – su mėlynėm ir, žinoma, sūriai, sūriai…Visokie, bet labai ryškūs buvo saldiniai. Net Vincas Kudirka savo prisiminimuose rašė: „Labai mėgstu karkutę su krienais, gal Jonieška (V. Kudirkos sesuo) ras da namie, prie karkučių galima pridėti kokį kumpelį, tik neriebų, kokią dešrelę rūkytą, tik neriebią, ir sūrį išdžiovintą, tik nelabai kietą…“
„Kai sirpsta vyšnios Sulvakijoj“
Sūduvos krašto virtuvėje būta ir įvairių desertų – nuo pyragų ir saldainių iki ledų, seniau vadintų šaltkoše. Anot R. Rauktienės, valstiečių saldėsiai buvę kuklesni, o vienas populiariausių – iš duonos, vandens ir cukraus gamintas mutinys. Dvarininkų virtuvė buvusi turtingesnė, mat jų finansinės galimybės leido įsigyti brangesnių atvežtinių produktų. Tačiau dvaro gyventojai taip pat labai vertino ir didžiavosi vietiniuose soduose užaugintas gėrybėmis, kuriomis palepindavo savo svečius. Vasarą buvo itin populiaru juos vaišinti šviežiomis žemuogėmis su pienu ar maišyti šias uogas su mėlynėmis ir gardinti plakta grietinėle. Kita uoga itin vertinta Sūduvos krašte – vyšnia.
„Vyšnios – gardžios ir aromatingos uogos. Jos buvo dedamos į pyragus, to meto desertus, kaip paprasto biskvito pertepimas. Vyšnias žiemai „gaspadinės“ konservuodavo. Su jomis darydavo ir mutinį… Iš jų daromas vynas ir dabar daug kam kelia nostalgiją. Sako, kad ir Jonas Jablonskis turėjo didelį vyšnių sodą savo namuose Rygiškiuose, Šakių rajone“, – pasakoja edukatorė.
Populiariose dainose apdainuotos vyšnios iki šiandien Sūduvos kraštui kelia pasididžiavimą. Šakiuose daugiau kaip penkis dešimtmečius veikiančios „Gulbelės kepyklėlės“ technologė Vilija Dovydaitienė pasakoja, kad Sūduvos metams paminėti buvo sukurtas ir proginis pyragas – „Sūduvos boba“ – kuriam pagardinti pasirinktos būtent vyšnios.
„Didžiuojamės savo kraštu ir tradicijomis, todėl Sūduvos metus norėjome įprasminti taip, kad kiekvienas čia užsukęs keliautojas ar vietinis gyventojas galėtų dalelę Sūduvos pasiimti su savimi. Taip kilo idėja sukurti proginį pyragą su vyšniomis, kuris savo skoniu „papasakotų“ apie kraštą“, – sako ji ir priduria, kad iš visų kepinių pyragas pasirinktas neatsitiktinai – šis saldėsis skirtas dalintis su šeima, svečiais ar dovanoti kitiems, taip atspindint ir įprasminant Sūduvos krašto vaišingumo tradiciją.
Technologė atskleidžia, kad pyragui buvo sukurtas specialus receptas: „Seni receptai tinka ne visada – juos reikia tobulinti pagal laikmetį, bet kartu išsaugoti tai, kas vertingiausia.“
V. Dovydaitienė sako, kad Sūduvoje ir šiandien labai populiarus tradicinis maistas: „Savo populiarumu jau daugelį metų nenusileidžia vietinių ir miesto lankytojų pamėgta ruginė duona ar autentiški duonos saldainiai, o prieš didžiąsias metų šventes žmonės skuba užsisakyti Zanavykiško pyrago, velykinių bobų ar brandintų meduolinių pyragų.“
Jai antrina ir R. Rauktienė: „Sūduviai iki šių dienų mėgsta valgius, gamintus pagal senelių ir prosenelių ištobulintus receptus, todėl jų šventinis stalas dažnai neapsieina be šakočio, meduolinių grybukų ar naminės giros. Žinoma, bėgant laikui natūraliai keitėsi skonio suvokimas, tad dabartinėje Sūduvos krašto virtuvėje netrūksta ir modernių interpretacijų, receptus papildė nauji prieskoniai ir šiuolaikiški ingredientai.“
